Prostatos liaukos patologija, kuri išsivysto dėl uždegiminių procesų joje, vadinama liga - prostatitu.
Dažniau nei kiti pasireiškia infekcinė prostatito forma. Infekcija, galinti paveikti prostatą, prasiskverbdama pro šlaplės angą arba kitus Urogenitalinės sistemos organus ir liaukas.
Prostatito priežastys
Prostatito eigą gali atspėti kiekvienas netikėtai nustebęs ar ligos neišvengiamumą dėl provokuojančių veiksnių paūmėjimo suprantantis vyras.
Prostatos liauka yra šlaplės kanalo tranzito vieta, todėl uždegiminis procesas sergančiame organe, dėl kurio padidėja jo struktūros, sukelia šlapimo pūslės ištuštinimo sutrikimus.
Diagnozuojant įvairias prostatos liaukos uždegimo formas, naudojama dvejetainė nomenklatūra:
- lėtinis neinfekcinis;
- lėtinis infekcinis;
- ūminis infekcinis;
- ūminis neinfekcinis.
Prostatito atmainas tam tikromis aplinkybėmis sukelia provokuojančių veiksnių kompleksas.
Pirmasis veiksnys, statistiškai vyraujantis tarp jaunų ir dar neišeinančių į pensiją vyrų, yra infekcijos, kurias perduoda lytinis partneris. Lytiniu keliu plintančios ligos, ypač simptominės remisijos stadijoje, gali palikti latentinę infekciją arba prostatos pažeidimus, kurie progresuoja net ir pašalinus infekcijos sukėlėją.
Vyrų prostatito požymiai
Sunku diagnozuoti infekcinę ar neinfekcinę prostatos uždegimo formą remiantis tik simptomų panašumu.
Jei nustatomi šie prostatito požymiai, būtina atlikti išsamią ligos nustatymo metodų diagnostiką:
- ištuštinant šlapimo pūslę, jaučiamas įvairaus pobūdžio ir intensyvumo skausmas, baigus šlapintis pacientas jaučia deginimo pojūtį šlaplėje;
- kūno temperatūra viršija normalią;
- nepilno šlapimo pūslės ištuštinimo jausmas pasibaigus šlapinimosi procesui kurį laiką nepalieka sergančio žmogaus;
- skausmas tarp dažnų kelionių į tualetą jaučiamas tarpvietėje, kirkšnyje ir pilvo srityse, atsispindi kojose, sėdmenyse, dubenyje ir kryžkaulyje;
- letargija ir negalavimas.
Vyrui gali kilti įtarimas dėl prostatito, jei iš viso požymių ir simptomų sąrašo pastebimi bent du iš jų. Specifinis prostatos uždegiminio proceso požymis yra temperatūros skirtumas, matuojamas įvairiose kūno vietose. Temperatūros pokyčių modelis yra susijęs su uždegimo šaltinio lokalizacija: kuo arčiau jo, tuo aukštesnė temperatūra.
Galimos komplikacijos
Komplikacijos po prostatito atsiranda nesant medicininės intervencijos ligos eigoje arba nesant netinkamo gydymo režimo.
Medicinos praktika rodo, kad po prostatito dažniausiai plinta:
- erekcijos ir ejakuliacijos trūkumas;
- uždegiminio proceso plitimas į netoliese esančius Urogenitalinės sistemos organus;
- citologiniai sutrikimai, dėl kurių sperma nesugeba apvaisinti kiaušinėlių;
- sumažėjęs lytinis potraukis;
- psichinės ir neurotinės būklės, mažinančios vyrų gyvenimo kokybę ir apskritai sveikatą.
Varpa po prostatito smarkiai sumažina jo gebėjimą sukietėti ir prisipildyti krauju. Galimi seksualiniai kontaktai greitai baigiasi, palyginti su paskutiniu visaverčiu seksualiniu gyvenimu. Ne kiekvienas seksualinis kontaktas baigiasi ejakuliacija.
Vystantis pastarajam, atsiranda aštrių skausmų, šlapimo nutekėjimo sutrikimo procesas (susilaikymas ar šlapimo nelaikymas) gali tapti lėtiniu. Tokios būsenos vyro veikla kelia abejonių.
Vyro būklė gali normalizuotis tik ilgalaikio psichologinio darbo su pacientu metu vaistų terapijos fone. Nesėkmės seksualiniame gyvenime užkerta kelią tolesniam norui tęsti seksualinį gyvenimą.
Patologijos rezultatas – pirmojo laipsnio vyrų nevaisingumas. Esant tokiai būklei svarbu operatyviai pašalinti nevaisingumo priežastį, nes nepavyksta vaistais išgydyti antrojo laipsnio nevaisingumo. Urologas gali paskirti kompetentingą gydymą. Štai kodėl vyrai neturėtų ignoruoti prostatito požymių.
Diagnostika
Diagnostinio tyrimo schema tiesiogiai priklauso nuo nusiskundimų ir požymių, su kuriais pacientas kreipiasi į urologą ar kitą gydytoją. Vyrų prostatito diagnozė gali būti atliekama tiek namuose, tiek medicinos įstaigoje.
Pradinis diagnostikos etapas yra duomenų rinkimas anamnezei. Gydytojas atlieka išorinį lytinių organų tyrimą ir išklauso paciento skundus. Remiantis pirminiais duomenimis, sudaroma tolesnio sergančio žmogaus diagnostinio tyrimo schema.
Dabartiniame medicinos vystymosi etape klausimų sąrašas pateikiamas anketoje, kurią pacientas užpildo prieš apsilankydamas pas gydytoją. Tai taupo paciento ir gydytojo laiką.
Pirmas privalomas paciento, turinčio prostatito požymių, apžiūros etapas – prostatos tyrimas iš tiesiosios žarnos.
Gydytojas nustato uždegimo organo išsiplėtimo laipsnį, jo tankį, konsistencijos vienodumą arba mazgų ar suspaudimų buvimą, skausmo laipsnį palpacijos metu.
Prieš palpaciją atliekama žarnyno ertmės klizma.
Nesant uždegiminio prostatos proceso, skausmo nėra, tačiau sergant prostatitu skausmo intensyvumas gali būti įvairus, jo lokalizacija juntama kirkšnyje, tiesiojoje žarnoje, tarpvietėje, kryžkaulyje. Šiuo atveju daug procedūrų, pavyzdžiui, cistografija, yra kontraindikuotinos.
Mikroskopiniam prostatos sekreto tyrimui pacientui atliekamas prostatos masažas per tiesiąją žarną.
Jeigu yra noras pasišlapinti nepasibaigus prostatos masažui, to daryti negalima, kol iš šlaplės angos nepaimamas prostatos sekreto lašelis analizei.
Procedūra baigiama mikroskopo stikleliu perleidžiant šlaplės angą, po to tepinėlis nudažomas ir mikroskopiškai analizuojami šie parametrai:
- leukocitų buvimas ir jų skaičiaus skaičiavimas;
- lecitino kiekis;
- patogeninių mikroorganizmų aktyvumas ir jų buvimas.
Bakterijų aptikimas tepinėlio matymo lauke rodo infekcinį prostatito tipą.
Leukocitų skaičius regėjimo lauke daugiau nei 2 rodo uždegiminį prostatos procesą. Norint gauti patikimą mikroskopinio tyrimo rezultatą, būtina teisingai paimti mėginį analizei ir teisingai nudažyti preparatą.
Minėti tyrimai yra privalomi, papildomus tyrimus gydytojas skiria pasirinktinai, atsižvelgdamas į gydytojo įtarimus dėl uždegimo pobūdžio.
Šlaplės sekreto analizė atliekama į kateterį panašiu instrumentu. Ant metalinės dangos apvyniojama vata. Prieš atlikdami tyrimą, 2-3 valandas nesišlapinkite. Priešingu atveju mikroflora išplaunama į išorinę aplinką. Gydytojas į varpos angą įkiša maždaug 4 cm vatos tamponėlį ir atlieka sukamuosius judesius. Tamponas iš šlaplės tiriamas, ar nėra DNR likučių ir bakterijų. Šlapimo tyrimas yra kraujo kūnelių nustatymo priemonė: raudonieji ir baltieji kraujo kūneliai, baltymai (paprastai jų nėra arba yra nedideliais kiekiais).
Jei analizuojant šlaplės tepinėlį ir prostatito simptomus padaroma klaidų, bakteriologinei analizei skiriamas šlapimo pasėlis.
Šio metodo trūkumas – ilgas laukimas, kol išaugs patogeninių mikroorganizmų kolonija (iki 1 savaitės).
Sėjama lyginamuoju metodu, surinkus tris šlapimo porcijas (šlapimo pūslės ištuštinimo pradžioje, viduryje ir pabaigoje). Didesnis patogeninių mikroorganizmų skaičius viename iš mėginių leidžia daryti prielaidą apie pagrindinį infekcijos šaltinį. Bakterijų aptikimas pirmoje šlapimo dalyje nesuteikia pagrindo patvirtinti uždegimo. Antroji ir trečioji šlapimo dalys, kuriose yra aptiktų mikroorganizmų perteklius, suteikia pagrindą nustatyti uždegimo lokalizaciją (atitinkamai šlaplėje ir šlapimo pūslėje).
Lytinės funkcijos nukrypimo nuo normos laipsnis tikrinamas analizuojant spermos klampumą ir kitus fizikinius bei cheminius aplinkos rodiklius, vyriškų lytinių ląstelių aktyvumą ir gyvybingumą; spermograma skiriama retai.
Ultragarsu išsiaiškinamas sergančio organo tankis ir kiti parametrai, gauti po skaitmeninio prostatos tyrimo per tiesiąją žarną.
Į prostatos liauką žiūrima dviem būdais: tiesiosios žarnos ultragarsu ir ultragarsu per pilvo ertmę. Įtarus prostatos adenomą ar vėžį, gydytojas gali skirti papildomą kraujo tyrimą, vadinamąjį PSA tyrimą.
Mėginys paimamas iš venos, o kraujo tyrimas nustato (atmeta) PCA baltymo, kuris atsiranda piktybiniuose navikuose, buvimą. Namuose pacientas gali įtarti prostatitą pagal šlapimo spalvą ir drumstumą bei ligos simptomus.
Kaip gydytis namuose
Farmacijos pasiūlymai
Jei atsiranda prostatito požymių, vyrai neturėtų savarankiškai gydytis; toliau pateiktus vaistus turėtų skirti tik gydytojas.
Siūlomi vaistai prostatitui gydyti išsiskiria įvairiomis formomis ir farmacinėmis savybėmis. Dažniau nei kiti, tiesiosios žarnos vartojimui skiriamos žvakutės.
Gydytojų pasirinkimo priežastis yra susijusi su tiesiosios žarnos žvakučių komponentų ir prostatos liaukos poveikio artumu.
Veiksmingo žvakučių veikliosios medžiagos poveikio organų audiniams sąlyga – paciento poilsis gulimoje padėtyje 30 minučių po rektalinio vaisto vartojimo. Žvakutės inaktyvuoja patogeninę mikroflorą ir turi analgetinį poveikį.
Injekcijos į raumenis ir į veną padeda greičiau paveikti sergantį organą, pasiskirstant per kraują.
Iš karto po šlapinimosi skiriamos instiliacijos, skirtos vaistinėms medžiagoms prasiskverbti į prostatą per šlaplės angą. Didžiausias injekcijos tūris yra 5 ml.
Tabletės nuo prostatito yra geriau žinomos kaip antibiotikai, suskirstyti į 3 grupes ir sėkmingai susidoroja su galima patogeninės mikrofloros tipų įvairove.
Vakare atliekamos šiltos mikroklizmos su suleidžiamomis medžiagomis. Pagrindinė klizmos naudojimo sąlyga yra nepriimtina pertempti liauką ir laikytis temperatūros režimo. Nurodo tradicinius prostatito gydymo metodus.
Antibakteriniai agentai
Tinkamai parinktas antibiotikas yra sėkmingo prostatito gydymo raktas. Norint pasirinkti antibiotiką, kai atsiranda prostatito požymių, būtina atlikti prostatos sekreto (šlaplės, šlapimo) bakterinę analizę.
Esant ūminei prostatito formai, skiriami plataus spektro antibiotikai:
- Tetraciklinai yra mažiausiai universalūs dėl patogeninių bakterijų įvairovės;
- Penicilinai naudojami esant nespecifinei mikroflorai, taip pat esant likusiai kokos infekcijai po gonorėjos. Veikia prieš nurodytą patogeninę mikroflorą, inaktyvuoja ją klavulano rūgštimi;
- Fluorochinolonai turi plačiausią poveikį patogeninei mikroflorai;
- Cefalosporinai yra veiksmingiausia priemonė bakterijų mureininių ląstelių sienelėms naikinti, tačiau ribotas naudojimas siejamas su didelėmis toksinėmis savybėmis, todėl negalima vartoti sergant alerginėmis ligomis, meningitu ir kt.;
- Makrolidai yra mažiausiai toksiški iš visų antibiotikų, tačiau jų veiksmingumas abejotinas.
Vaistų nuo prostatito paruošimas namuose
Tradiciniai metodai, kuriuos galima naudoti namuose, padės sumažinti prostatito simptomus ir požymius. Bet jūs turite suprasti, kad jie turėtų būti naudojami tik kartu su šiuolaikiniais gydytojo paskirtais vaistais.
Iš šparagų spaudžiamos sultys ir geriamos visą dieną neribotais kiekiais. Jei pacientas nori pastebėti teigiamą gydymo rezultatą, šparagų sulčių paros norma neturi būti mažesnė nei 0,5 litro.
Propolio žvakės gaminamos namuose patiems. Tam 40 gramų propolio užpilama stikline medicininio spirito, mišinys ištirpinamas ir garinamas, kol gaunama pastos konsistencija.
Propolio minkštimą ir kakavos sviestą sumaišykite santykiu 1:20, tada suformuokite žvakutes, skirtas vartoti rektališkai, ir laikykite jas šaldytuve.
Kiekvieną dieną prieš einant miegoti į tiesiąją žarną reikia įkišti 1 žvakutę. Kursas tęsiamas 1 mėnesį. Norint pašalinti prostatito požymius, gydymas atliekamas 2-3 kursais, pertrauka po gydymo turi būti 1 mėnuo.
Esant pertekliniam kūno svoriui, gali padidėti prostatos tūris. Kad prostatos liauka būtų grąžinta į pradinį dydį, kai kuriems pacientams taikomas badavimas, kurio metu išnyksta nutukimas ir prostatos hiperplazija.
Jei prostatos padidėjimo priežastys buvo siejamos tik su kūno svoriu, tada problema išnyksta, tačiau priežasčių nustatymas neturėtų būti paliktas gydytojo kompetencijai.
Profilaktinė gydomoji mankšta
Prostatos liaukos uždegimas, diagnozuojamas pagal aukščiau aprašytus požymius, efektyviausiai pašalinamas vienu metu veikiant keliems aplinkos veiksniams, įskaitant tinkamą mitybą ir gydomuosius pratimus.
Tinkamai organizuotas fizinių pratimų kompleksas padeda išvengti sunkių uždegiminių procesų ir išvengti komplikacijų po prostatito.
Fizinių pratimų kompleksas pradeda ryškėti jau penkių minučių trukmės ryte. Rekomenduojama daugiau judėti pėsčiomis, plaukioti, jodinėti ir slidinėti.